Jaučiu nostalgiją laikams, kuriuose negyvenau. 70's - 80's buvo tobulumo viršūnė.. Žinoma, Picaso, Mone, Remarqo ir kitų stebuklėlių eros irgi mane žavi, bet ne ant tiek.. Laisvė, hipiai, rock'n'rolas, žvelgimas į viską su šviesa. Dabar to nebėra. Dauguma mūsų esam žiurkės elektroninės, 14etės kominės guli apsivėmusios, forsų kartos auginamos vis gausiau, o į ryškius žmones dažnai žvelgema su pašaipa arba jie nesuprantami. Bet man nerupi. Galiu eiti ir dainuoti, rėkauti, spygauti, bėgioti. Man nereikia alkoholio ar žolės, kad elgčiausi laisvai. Bandau įsiteikti naują požiūrį į pasaulį, stengiuosi matyti tai kas gražu, ryšku, nes kur su tuo blogiu ir depresija nueisi? Kiekviena diena vis labiau klibinu savo rėmus, o viską kas viduje keičiu optimizmu, bandau širdyje įžiebti tą 80ųjų ugnelę. Ir man geera, taip labai labai, žiūriu senus filmus iki vėlumos, o užmiegu su šypsena. Stengiuosi su visais bendrauti nuoširžiai, tiek kiek jie verti, kažkas nepatinka, nebetyliu. O viską atrasti labiausiai padeda muzika, gilinimaisi ir diskutavimai tam tikromis temomis, savęs pažinimas, daug juoko ir tikri draugai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą