Labutukas.

He he. Viena diena pilna kankinių, ašarų ir liūdesio, o kita šypsenos ir šurmulio.

Nemoku būti viena. Neapkenčiu vienatvės. Ištisai turiu bendrauti arba bent jausti, kad šalia kažkas yra, kitaip puolu į depresiją, nuo kurios ne muzika nebegelbėja.

Pasirodo visai nepraradau aš to draugo.. Tik skyriau jam per mažai dėmesio. Pataisyta.

Ir man taip džiugu dėl visko kas šiandein įvyko, dėl visų pokalbių nuoširdžių, dėl šypsenų, dėl sapnų, dėl komplimentų, dėl gerumo priepolių ir nuostabaus sniego vakare, laisvės aikštėje..

ČiO. ;*