Sveiki. Vakar ir šiandien- apmastymų dienos. Taip būna, kai viskas tampa per gražu.. Pradedu pastebėti trūkumus pilnatvės, ypač savo ir artimųjų. Nusiviliu savo draugais, nors žinau, kad, tai nieko nepakeis, myliu juos tokius, kokie, jie yra. Nors kartais, tai darosi šlykštu. Sunkiai suvokiu savo buvimo esmę, nors kartais, ji visiškai aiški. Pradėjau atskirti žmonių tikruosius veidus. Šiandien perskaičiau mokytojos duotą straipsnį apie kaukes ir kostiumus, apie akis ir veido išraiškas. Suvokiau, kad pati daug ką apgaudinėju, o save atskleidžiu tik keletui žmonių, kuriais jau visiškai pasitikiu. Kaukė, labai geras dalykas, bent jau man- galiu sudaryti skirtingas žmonių nuomones apie save, nuteikti juos skirtingai, sukelti gailestį arba šypseną, galiu padaryti, tai ką noriu. Bet tikrasis mano sielos veidrodis- akys. Žmonės, kurie mane supranta ir mane pažįsta, visada pastebi ir atskiria koke man nuotaika, tik iš jų, bent jau aš taip manau. Bet kitiems tikriausiai įtinka ir tos kaukės, svarbu, gi, kad būtų "faina"...
Oras šąla, kūno temperatūra kyla. Awesome...
Peace for people. Iki. ;*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą