Taip va.

Pasižiūri į kai kurias poras, susitikinėja tik pora savaičių, o vienas kitam jau meilėj prisipažįsta, žvaigždes žada dovanot. Žmonių santykius tikrina laikas, gyvenimiškos situacijos, o ne žodžiai kurie rytoj pasimirš ar pasivaikščiojimai po miestą. Ir net po mėnesio jus vienas kito gerai nepažinsit. Tu nežinosi kokią arbatą jis mėgsta ir ar išvis ją mėgsta. Gal jis geria tik juodą kavą. O jis než

ino kokios gėlės tau patinka. Pirmus pusę metų jūs tik pažindinsitės. Bandysit sužinot vienas kito pomėgius, pažindinsitės su draugais. O toliau viskas priklausys tik nuo jūsų. O jausmai.. Jausmai ateis tik po pusmečio ar net po metų (nekalbu apie tą pirmąjį susižavėjimą) ,kai tu neklausdama išvirsi jo mėgstamos arbatos su dviem šaukšteliais cukraus. Nuėjusi į parduotuvę neskambinsi ir neklausi kokių ledų jam paimti. O jis žinos kokias gėles mėgsti, atsimins tavo tėvų gimtadienius,o jūsų draugai neįsivaizduos judviejų atskirai. Jūs kartu augate. Pradedat svajoti apie šeimą ir vaikus. Renkate jiems vardus.Gyvenimas eina ir jūs jau neįsivaizduojate jo vienas be kito. Tačiau laikas bėga, prasideda nesutarimai, pirmieji rimti pykčiai. Naktiniai skambučiai, ašaros, skausmas. Branginkit ne žodžius, o veiksmus, kai jis vidurnaktį atvažiuoja pas tave su gėlėm, apkabina tave ir stipriai suspaudžia savo glėbyje ir tu matai jo skruostu riedančia ašarą, tada tyliai sukužda, kad pavargo nuo pykčių. O tu isterikuoji, daužai rankom į jo krutinę ir rėki, rėki, rėki.. O jis tyli ir net nebando ant tavęs rėkt ar atsikirst. Štai ką reiškia tikra meilė, o ne tie visiškai tušti žodžiai ištarti vos susipažinus. Tačiau svarbiausia yra išmokti išsaugoti santykius. Sugebėti kalbėti ir išklausyti net gi tada, kai būna beprotiškai sunku. Nepraraskit meilės dėl išdidumo. Juk tu gali tiesiog nebe sutikti daugiau tokio, kaip jis. Tokio, kuris rūpintųsi, ar tu šiandien pavalgei, ar šiltai apsirengei.. Nepaleisk jo.. Nes jis jeigu myli vienaip ar kitaip grįš į tavo gyvenimą, net tam, kad tave pamatytų tik praeinančią pro jį, o tu tylėdama vis tiek mylėsi jį tokį koks jis yra. Naktimis verksi į pagalvę, o dienomis visiems šypsosiesi vaidindama, kad tau neskauda. Bėgs laikas ir pamažu jūs pradėsite kurti kitus santykius, su kitais žmonėmis tačiau niekada nepajusite to, ką jutote būdami kartu. Nepaleiskite tų kuriuos mylite, nes dėl ko žmonės neišsiskirtų, jie vis tiek nepajėgs pamiršti tų, kurie juos išmokė mylėti.

 

Galų gale po tokių minčių kyla klausimas ar meilė egzistuoja. Atsakai, kad egzistuoja ir tada galvoji, kad tam pernelyg daug laiko reikia atiduoti. Parkristi ir vėl pakilti. 

 

Keista, bet jaučiuosi laiminga. Išsišnekėjus, mylima, kažkam rūpinti, vėl mąstanti. Daugiau nieko ir nereikia. 

 

Atrodė, kad nieko nebebus, kad šalta ir atšiauru, bet neeee, tai tik trumpalaikis susilaikymas, nes mums kitaip nesigauna. 

Malonu, kai oda prisigėrus artimo kvapo.. 

 

ČiO.;*