Pastarosios dienos, man praėjo labai gerai. Daug veiklos, daug bendravimo. Pilna visko. Padėjau daugeliui žmonių. Nė nenumanau, kodėl jie būtent manęs prašė patarimo.. Bet supratau, kad tai beprotiškai malonus jausmas. Vėl pradėjau bendrauti su keliom užmirštom personom. Posakis :"Draugą nelaimėje pažinsi." eilinį kartą pasiteisino. Tik bijau, kad užsiversdama kitų žmonių problemomis, pamiršiu save. Na bet kolkas viskas klostosi gan neblogai, dar susitvarkau. Nors dėl "lopų" stoviu ant plonytės virvutės. Jie vienas kito nekenčia, prašo manęs padėti, o man jie abu beprotiškai svarbūs ir negaliu išduoti nė vieno. Labai tykiuosi, kad laikas viską pas juos sutvarkis. O kalčiausia čia ji. Negirdėjau jos versijos, nežinau kaip ji jaučiasi, bet pykstu labai, kad taip skaudina mano draugus. Turėsiu padaryti sunkiausia užduotį.. Apkabinti ją. Nežinau kodėl, bet padarysiu tai. Jau pažadėjau.
Pakako vien to svaiginančio kvapo ir aš vėl pajutau tuos virpuliukus. Niekas nebepakeis jo ranku, to pykčio,kai pasakiau "ne", jo smagaus juoko ir mieliausio veido. Tykiu, kad pirmoji meilė nerudija ir, kad pradedam vertinti tik tada kai prarandame. Visada Saulyte šviesi mano širdyje.Net nemoku aprašyt to jausmo, kai užuodžiu jo kvelapus.. Man rodos, kartais paimsiu ir apsiverksiu, bet tai malonūs prisiminimai, o ne slogūs... ♥
ČiO.;*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą