Daužtas trečiadienis. Brolio draugai per pietus sugėdino, atėję nelaiku, bet Simas iškėblino iš situacijos. Tada paprašė, kad eitume į kitą kambarį, pašnekėt. Nesusivokiau apie ką.. Tada pradėjo kalbą apie mano draugų pamiršimą..Buvau žadėjusi jam parašyti, bet pamiršau, o jam to labai reikėjo.. Dar ir Medą jam skundėsi, kad jai neparašau ir neatrašau.. Jai dar labiau manęs reikėjo, o aš nepastebėjau aba nenorėjau pastebėt. Nežinau kas man pasidarė..Taip širdį suspaudė, nuriedėjo ašara, apkabino ir leido pagalvot ramiai. Bet buvau susitarus su Miku ir Kongu išeit, tai turėjau susitvarkyt greit ir jau eiti. Taip nemalonu pasidarė..
Susitikau su jais, visą kelią klausinėjo kas man yra, bandė prajuokinti, bet nieko. Ėjau ir kaupėsi ašaros, prabilti negalėjau. Sutvarkėm reikalus mieste. Nuvedė mane pas vokalo mokytoją. Bijojau skambinti, šnekėti ir Mikas taip mielai paėmė už rankos, pasižiūrėjo į akis, pasakė, kad supranta kaip jaučiuos ir pabeldė į duris. Jin žiauriai faina, bet dėja jos grafikas perpildytas ir su tokiu kaip mano balsu, nusiuntė pas Jakubėną. O jis geriausias vokalo mokytojas Panevėžy. Nuėjom. Jis skubėjo, tai liepė greit padainuot, sakė, kad paims mane ir turėsiu vėliau paskambinti. Abejoju ar noriu eiti pas jį.. Piktas kažkoks. Dar labiau dingo nuotaika.Kongo neleido eit pas jį.
Pajudėjom link namų, Mikas dar turėjo laiko, tai paprašiau, kad iki Roko palydėtų. Palydėjo abu. Kažką šnekėjom, taip pyktis suėmė iš oro ir įšėjau. Norėjau likt visiškai viena. Bet pasivijo jie.. Tylėdama ėjau prieki, o jie iš paskos sekė iki laiptinės, tik tada su ašarom akyse atsisukau, abu apkabino, Mikas nubraukė ašaras ir liepė grįžus iškat miegoti eit.
Bet grįžus turėjau susikaupti ir parašyti Medai. Prisiverčiau ir dabar labai geraaa, grįžta balandžio 19d. Meduoliukas mano ir pažadėjo skirt visą dieną tik man. Jau jaučiu, kaip apkabinsiu Ją ir niekaip negalėsiu atsiplėšti, tiek turėsim šnekėti, kad mums užlūš balsai. Visada taip būdavo ir bus. Dabar ramu,nors verkiu. Bet dėl nuslūgusių naštų, o ne kaip prieš tai.. Viskas. Atsigersiu arbatos ir lauksiu mamos, kad galėčiau pasišnekėti.
Ay vakar, mama nupirko pačios geriausios jautienos, bent jau man taip sakė ir darė kažkokį šiupinį iš jos. Pasakiau, kad tikrai nevalgysiu. Tada atrinko gražiausius gabalėlius ir visvien liepė išsikepti. Apsiverkiau ir pasakiau, kad mėsa yra dydžiausias šūdo gabals kadanors egzistavęs mano pasaulyje ir jos nevalgysiu. Liepė nekaltinti jos, jei ateityje negalėsiu turėtį vaikų ir pan., apsisukau ir išėjau. Po pusvalandžio pakvietė vėl į virtuvė, ant stalo stovėjo lėkštė,su gražiai patiektu kepsniu ir salotomis, liūdnom akim liepė suvalgyti. Atsisėdau, atsipjoviau to dalyko, susigrudau į durną, nebuvo šlykštu, bet ašaros riedėjo, dėl suvokimo ką valgau.. Nesugebėjau visko suvalgyt, atsiprašiau mamos ir viskas tuo baigėsi. Dabar man gėda, kad valgiau mėsą, kad ir kaip man jos reiktų...
Dar sužinojau, kad Jis mane mylėjo ir palikau dar vieną žaizdą jo širdį, bet buvimas šalia manęs,tai nuslopino, bent jau jam taip atrodo. Viskas liks taip kaip buvo, nieko daugiau nebepaliksiu ir nebekeisiu. Bus gerai, taip kaip yra.
Po dešine Meduoliukas.;*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą