Radau žmogaus ir meilės teoriją, palyginant su degtukais.
Mes visi gimstame su degtuku dežute viduje, tik patys negalime jų uždegti, reikia deguonies ir liepsnos. Tačiau deguonį turi atstoti mylimo žmogaus kvėpavimas, o liepsną- bet koks valgis, muzika, glamonės, žodis ir garsas, skatinantis šią reakciją. Susijungus šiems junginems,staiga mus užlies stiprus jausmas.Viduje pasklis šiluma ir neišseks, jei naujas užtaisas ją atgaivins. Kiekvienas žmogus turi atsirinkti ir susivokti, kokie jo užtaisai, tai yra stimulai gyventi, nes, vienam iš jų įsižiebus, siela gauna energijos. Kitaip tariant, ji pamaitinama. Bet jei žmogus laiku nesusivokia, neranda gyvenimo užtaisų, degtukai sudrėksta ir jau nepavyks gyvenime užžiebti jokios ugnelės, žmogus gyvens kaukių apsuptį ir nepatirs tikrojo jausmo mylėti ir būti mylimam, jaustis pilnavertišku.
Ryt nuo pat ryto einam kraujo duot iš venos (first time), man jau baisu. Dar ten kažkokių tirimų darytis. Nes mat suknistas organizmas nesupranta,kad aš turiu būt sveikas žmogus ir užkele mano temperatūrą ištisom savaitem, o galvą tranko lyg būgnus, nenormalus. Tada eisim iki tos vokalo mokytojos. Jeee.Nusimato suknista diena.
Ay, dar labiau platinuos ausį skilutę ir mama užstumė,kad neleidžia,trolololo. Bet tipo man labai rūpi. Ne ne, šiaip rūpi jos nuomonė,bet ką padarysi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą